Atsiliepimai

¯2018 07 31

Kai pagalvoju, tai mano bendravimas su jumis prasidėjo nuo mano mamos, su kuria tuo metu santykis mano akimis buvo nenutrūkstamas, o šiandien aš tą santykį savyje dar aiškinuosi. Juk ji man pasakė apie jus. Sako, - Migle, tau turi kažkas padėti, nes nesusitvarkai. Mano kolegės dukrai padėjo, pabandyk paskambinti Renatai, gal ji tau padės. Ir aš paskambinau, kaip dabar prisimenu tą baimę viduje ir skausmą. Skaudėjo man dėl daug ko... Nesugebėjau atsirinkti žmogaus, kurį maniau, kad myliu ir tęsiau jau nutrūkusius santykius. Niekaip negalėjau paleisti vaikino, su kuriuo kartu buvome 7 metus, iš šių metų 1 metus laiko gyvenome kartu (pradėjom draugauti dar mokyklos laikais), bet mums to laiko kartu ir užteko. Prieš 5 metus į Kauną galima sakyti tik dėl jo ir atsikrausčiau, 1 metus laiko pagyveno su manimi ir pasakė, kad jam nepatinka, galiu ieškotis kambariokės. Jis dirbo naktimis, o aš dienomis, dažnai net ryte nubudusi jo namuose nerasdavau. Sakydavo, kad su kolegomis būna... Ir nors jis išsikraustė, bet santykis liko. Nebendraujam kelis mėnesius ir vėl pasimatom. Vis atsirasdavo priežasčių iš mano pusės, tai namuose kažkas sugedo, tai mašina sugedo. Atrodė, kad tik jis vienas gali padėti tokiuose klausimuose. Aš prašiau pagalbos, o jis kada norėdavo tada padėdavo. Ir taip dar virš metų tampėmės... Santykiais nepavadinsi. Lyg būčiau savo gyvenimą kitam žmogui į rankas atidavusi ir leidusi jam juo žaisti. Jau daugiau nei metus laiko to žmogaus nesu mačiusi ir bendravusi, bet gyvenimas visada turi ko pamokyti. Prieš kelias dienas važiuojant su savo nauju vaikinu (esame be kelių dienų metai kartu:)) į festivalį prie įvažiavimo, kaip tik tuo metu, kai mes atvykome, mano buvęs draugas irgi atvyko. Užteko tik pasukti galvą į šoną ir jį pamačiau. Sėdėjo mašinoje ir išpūstomis akimis į mane žiūrėjo, lyg klausdamas - Ką tu čia darai ir su kuo tu čia? Meluočiau sau jeigu sakyčiau, kad man buvo tas pats. Nebuvo, aš išsigandau, laikotarpiu, kol bendravom/nebendravom jis dar negerų dalykų man pridarė, persekiojo, grasino man ir aplinkiniams... Tą momentą, kai jį pamačiau, pasijaučiau, kad akimirką į tą baisumą sugrįžau. Bet aš tvirtai žinau, kad jau NIEKADA į tai nebegrįšiu, kad tai praeitis. Šiandien aš esu su žmogumi, kuris mane myli, gerbia, palaiko ir aš tą patį jam duodu atgal. Metus laiko mes jau esame kartu, ir per tuos metus aš ne tik jaučiuosi geriau nei lig šiol su be kuo kitu, bet šiandien mes turim ir savo namus, kuriuose gyvenam kartu. Aš, jis ir mūsų šuo :) Būna ir dienų, kai nesutariam, kai emocijos užplūsta, bet viduje yra toks TIKRAS jausmas, kad mes būsim kartu ir būsim iš tiesų. Ir tai taip gera. Renata, su jūsų pagalba aš radau savo žmogų. Su jūsų pagalba aš supratau ką reiškia vertinti žmogų ir būti santykyje. Su jūsų pagalba aš supratau, kokie santykiai neturi būti. Ir jūs man vis sakėt, kad reikia išlaukti. Pirma išmok būti viena, tada ateis žmogus. Ir buvo ganėtinai sunku, bet jis atėjo :)
Kai jums skambinau pirmą kartą, tada galvojau, kad skambinu jums tik dėl naujo darbo, su kuriuo niekaip susitvarkyti negalėjau. Klydau, pradėjus su jumis bendrauti supranti, kad su daug kuo susitvarkyti nemoku :) Nuėjusi dirbi į užsienio kapitalo įmonę, kurioje užėmiau rinkodaros specialistės pareigas galvojau, kad labai super pavarysiu ir man puikiai seksis, bet taip nebuvo. Man ne tik, kad nesisekė, nes reikėjo labai daug naujų dalykų išmokti, bet ir papuolė "rimta" vadovė. Kiekviena diena ėjimo į darbą man buvo košmaras. Mane tiek spaudė, kad ir aš save labai spaudžiau. Per trumpą laiką norėjo kuo geresnių ir greitesnių rezultatų, kurių aš negalėjau įgyvendinti. Vengiau kontakto su vadove, nes ji vis gebėjo ir galėjo mane sumenkinti, o aš ir menkinausi. Kol vieną dieną, kai ji mane aprėkė, kad nežinau kažkokio skaičiaus ir man reikia pasitikslinti, aš nebe ištvėriau jai pasakiau, kad išeinu... Po pasakymo išeinu dar kelis mėnesius išbuvau, o vadovės tonas sušvelnėjo. Kai atėjo diena, kuomet mane naujas darbas rado ir reikėjo parašyti prašymą išeiti iš darbo.. Kaip dabar atsimenu, kuomet man pasakė, kad nesirašys prašymo ir dar kelias dienas tampėmės. Tuomet Renata žinodama situaciją man paskambino ir sako, - Migle, eik ir padėk prašymą, kad išeini vadovei ant stalo. Ji tau nieko nepadarys. Kai bijai ir savimi nepasitiki, tai ir prašymą išeiti iš darbo sunku parašyti. Bet ir tą mes padarėm. O naujas darbas, kuriame aš dirbau buvo nuostabus, aš visus savo metus jame su džiugesiu atsimenu. Su jūsų pagalba aš į darbą kitaip išmokau žiūrėti, net atrodė, kad aplink mane dirbantys irgi kitaip į darbą žiūri. Buvo gera ir faina, kai projektai, žmonės, užduotys yra įdomios. Kai kolektyvas tave priima. Po metų ir pareigose pakilau, bet pakilau ir vadelės atleidau... Atleidau tiek, kad su labai nemaloniais konfliktais išėjau iš darbo ir šiandien jau pusę metų niekur nedirbu. Nemokėjau su naujais iššūkiais pati susitvarkyti, maniau gebėsiu, bet pasirodo, kad per silpna buvau (užteko tik kelis mėnesius su jumis nebendrauti). Pasirodė, kad mano ir vadovės požiūriai į rinkodaros sritį tiek išsiskyrė, kad aš kitos išeities nemačiau, tik išeiti į niekur. Šiandien tas niekur mane atvedė į tai, kad po kelių dienų aš žengsiu į naują darbą. Laikotarpis, kai nedirbau pusę metų man buvo sunkus. Kelis mėnesius iš vis atrodė, kad žmonių bijau, neturėjau net jėgų vėl paprašyti Renatos pagalbos, bijojau. Pamenu, kai vis tik išdrįsau pasakyti, kad Renata man blogai, nesusitvarkau ir pasakiau, kad bijojau paprašyti pagalbos, jūs man pasakėt, - Kad matyt spragų liko mūsų mokymuose, nes kitų pagalbos bijai prašyti. Ir šiandien aš suprantu, kad man padėjo tai, jog aš paprašiau jūsų PAGALBOS. Susikaupiau ir išdrįsau, bet net ir tas prašymas įvyko su jūsų paskatinimu. Visą laiką kol nedirbau jūs man sakėt, kad reikia IŠLAUKTI, ne šiaip sau duotas tas laikas kol nedirbti. Įdomu, kad ir finansiškai aš buvau ganėtinai stabili, gavau tokią sumą iš sodros, kad negaliu skustis, lyg viskas taip ir turėjo būti.
Laikas, kai nedirbau leido net ir santykį su tėčiu ištaisyti, su kuriuo daug metų nebendravom. Įsiskaudinusi daug metų buvau, bet ir tas skausmas pasirodo, kad nebuvo mano, o mano mamos. Aš savo tėčiu net paskambinti negalėjau, nenorėjau, tiesiog nebendravom. Bet atėjo ta diena, kai Renatos paskatinti aš tiesiog nuvažiavau į savo gimtinę kelioms valandoms. Vien tam, kad kartu su tėčiu pas jo tėvą nuvažiuotume. Ko šiaip aš niekada nesu dariusi, o juo labiau viena. Jau keli mėnesiai kaip su tėčiu bendraujam, ne kasdien, bet bendraujam. Praėjusią savaitę jis man net gi žinutę parašę ir klausė, - Tai kaip sekasi? Kada eini jau į naują darbą? :) Santykiams atnaujinti užteko noro, nuoširdumo, tikrumo ir ryžto, o toliau jau viskas savaime susidėjo ir tikiu, kad dėliosis.

Aš net ir nedirbdama su savo vaikinu kelionę į Portugaliją susiplanavau! Pinigų užteko, nereikėjo iš nieko skolintis ir jaučiu, kad viskas bus OK. O prieš mėnesį kalnuose su broliu buvau, jis man kelionę padovanojo. Svajonės pildosi iš ties. Portugaliją jau kelis metus pamatyti noriu :) Kai matydavau krentančias žvaigždes apie kelionę į Portugaliją vis pagalvodavau. O dabar, tai pildosi!

¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯

 

 

2012.12.22 Keista... Kai atėjau į pirmą konsultaciją prieš dvejus metus, sakei man: labai paprasta gyventi. Greičiausiai jautei ir matei, jog netikiu. Ir dabar jau suprantu, kad matei. Bet iki šiol neatsistebiu, kaip mokėjai to neparodyti. Kaip moki priimti... viską...kas bevyktų. Nekrustelėjo nei vienas tavo raumuo. Priešingai - ta ramybė užburianti. Kantrybė. Pagarba kiekvienai minčiai, kiekvienam žodžiui. Galimybė pasirinkti. Jokių išankstinių nuostatų. Tavo bendravimas tiesiog augina, įkvepia patikėti savimi, eiti pirmyn. Dabar jau ir aš tikiu: paprasta gyventi. Ačiū, kad padėjai man tai pamatyti. Taip norisi, kad ir kiti ateitų čia: jų gyvenimas palengvėtų taip pat, kaip ir mano.

 

2016.12.22    Jaučiu didelį dėkingumą Gyvenimui. Ačiū, kad esi pavyzdys man ir mano įkvepėja. Mano gyvenime atsirado magiški dalykai - vidinė harmonija, šviesa, tikrumas, Tikėjimas, džiaugsmas, noras tobulėti, tikslai, aukštesnė savivertė, meilė sau... O svarbiausia - labai noriu judėti į priekį ir augti.

 

2016.08.18 

Kai gauni tokius laiškus po dviejų metų konsultavimų - susitikimų - bendravimo ir atsakai tuo pačiu, tai net ir rudenį grįžta vasara:

 

 

¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯

Atsiliepimai po seminarų "Tikslai ir norai", vykusių Marijampolėje ir Vilniuje 2015 rugsėjį ir spalį Kaune:

 

 

 

¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯

Atsiliepimai po seminaro "Asmeninė laisvė", vykusio 2015 balandį:

Aš atvažiavau pailsėti. Buvo čia visko… Bet dabar jaučiuosi pailsėjusi. Žinojau, kad bus šviesi diena. Taip ir buvo. Džiaugiuosi labai, kad atvažiavau. Džiaugiuosi, diena buvo reikšminga.
Birutė

Labai laukiau šito atvažiavimo. Diena davė savo. Pradėjau kitaip mąstyt.  Bus didesnis suvokimas ko man reikia, ko aš sieksiu? Manau, kad tą atradau.
Rasa

Dabar juokas ima iš savęs. Taip aišku, kad laisvė yra, o trukdžiai tik mūsų susikurti.  Rezultatai tikrai yra  manyje jau ne vieno seminaro.  Man ramu ir gera – yra tai, ko ilgai ieškojau. Džiaugiuosi, kad esu čia ir kad jūs visi čia kartu ir padedam vieni kitiems. Nenorėčiau niekaip grįžt atgal. Žinau, kad atgal negrįšiu.
Aušra

Prasiplėtė mano šeima.  Po „smegenų šturmo“ atėjo toks atoslūgis. Įdomu. Jaučiu pilnatvę.
 Agnė

Įdomu pamatyti iš šono viską. Susimąstai. Tikiu, kad keisis.
Jūratė

Džiaugiuosi, kad atsiradau čia, kad radau tam laiko. Svarbu tai pripažinti sau. Pirmais kartais buvo sunku pripažinti kitiems, o dabar galiu tai padaryti. Čia yra „auksinis“ laikas, kuris ne tik man daug davė, bet duos ir mano artimiesiems. Parsivešiu. Jaučiuosi pasikrovusi. Duoda  tiek daug energijos. Ačiū visiems, kurie čia esat.
Jurgita

Labai turininga diena. Aš žinojau, kad laisvės man reikia, bet nežinojau, kad tiek daug. Iš čia išsivežu daug, bet aš ne tik sau išsivežu. Akys atsivėrė dar labiau. Pastebėjau, kad po tokių seminarų dar daug ateina „iš paskos“. Ačiū visiems. Kai yra bendra energija, tu pradedi tuo tikėti, kad tai vyksta.  Tas buvimas kartu suteikia tikėjimo, kad nuo tavęs viskas priklauso tavo gyvenime.
Nijolė

Ryte galvojau: gal nevažiuot ir namuose praleist sekmadienį? Bet dabar viskas kitaip. Pavyko prisiliest prie laisvės.
Daiva

Man diena buvo labai naudinga. Pradėjau paleidinėti trikdžius. Supratau, kad pati daug buvau jų prisikūrus. Paskui įtiki tuo. Dienai bėgant trukdžiai mažėjo, silpnėjo. Ačiū visiems.
Regina

Prieš pietus užsirašiau, ko trūksta vidinei laisvei. Surezonavo pabaiga. Kokie čia trukdžiai? Iš kur jie? Žiūriu į sąrašą: šitą jau prieš pietus paleidau, šitą kažkada. Nieko nebeliko. Ačiū.
Irutė

Tai, kas kiekvieną kartą vyksta seminaruose yra be galo stipru, kartais nepaaiškinama ir ne visiškai suprantama, bet būtent todėl - magiška. Ne visada būna lengva, kaip tikiesi, pasidaro baisu, kyla įvairių minčių ir abejonių, tačiau niekada nedingsta tikėjimas, jog tai ką darai yra teisinga. Mano gyvenimas jau dabar visiškai kitoks ir pokyčiai, kad ir kokie jie bebūtų, kaskart atrodo dieviški. Norisi ta šviesa dalintis su visais. Esu dėkinga likimui už Jus ir tai, ką darote. Už sutiktus žmones, kurie per dieną pasidaro tokie artimi. Ačiū už šviesą. Dabar ji visada su manimi, nuo tos dienos kai susipažinome.
Justina

Daug visko įvykto. Mano sąrašo apie trukdžius nebėra reikšmingas. Šią minutę aš kitokia. Noriu, kad visam laikui likčiau kitokia.
Audronė

Man viskas nauja, neįprasta. Man paliko didelį įspūdį.
Lina

Jaučiu dėkingumą. Tau ir visiems.  Jaučiu nuo pirmo seminaro, kad žmogus gali viską padaryt. Paleist emocijas, jausmus. Smagiausia, kai supranti, jog aplinkybės neįtakoja tavęs. Ačiū Tau, kad esi, ačiū visiems buvusiems šalia, kartu, bet tuo pačiu ir atskirai. Labai svarbu buvo suprasti, kad laisvė tik mumyse, kad nereikia reikalauti nieko iš aplinkos, kad tai, ką kartais mes susikuriam savo galvos srityje nereiškia, jog yra tiesa, kad kiekvieną jausmą reikia nuleisti iki jausmų srities, kad reikia jį paleisti, tik tada atsiranda tuščios vietos gėriui, laimei, nepriklausomybei ir dar tūkstančiui gerų jausmų J Kaip ir po kiekvieno seminaro jaučiuosi laiminga, jaučiuosi pilnavertis šio pasaulio žmogus, kuriam nėra ribų, nėra kliūčių, nėra nieko neįmanomo.
Ačiū dar ir dar ir dar kartąJ
Dainora

Aš džiaugiuosi, kad atėjau čia, nors jaučiuosi pavargus, nors nuovargis geras.
Renata

Dabar sąrašas, kurį užsirašėm ryte toks juokingas. Norėtųsi, kad ir grįžus namo tai išliktų.
Gabrielius

Nuplaukė viskas. Jaučiuosi po nelengvo darbo. Esu dėkinga. Pavyko prisiliesti prie to, prie ko ilgai ėjau ir kas man yra svarbu.
Justa

¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯

Atsiliepimai po seminaro "Asmeninis efektyvumas", vykusio 2015 vasarį:

Neįsivaizduojate, koks džiaugsmas mane vidinis aplankė vakar. O ypač šiandien, kai supratau, kas mane stabdo gyvenime! Pastebėjau, kai užduodi sau vieną klausimą (man vakar dėl blaškymosi), tada ateina visai kitoks atsakymas, ir kitoje vietoje, nei tikėjaisi!! Ačiū jums, kad esate! Tikrai vertėjo atvažiuoti vien dėl to dalyko.

 

Ačiū Tau už vakar  dieną. Šiandien jaučiuosi, kaip švarus baltas popieriaus  lapas, taip  išvalyta galva...  Daug  vietos gėriui, meilei  šviesai. Tiesiog meilė aplink. Jaučiuosi labai  pakiliai. Nėra  problemų. Labai  geras jausmas, myliu pasaulį. Dar  daugiau  meilės  jaučiu savo artimiems žmonėms. Gera, ramu. 

 

Visas šeštadienis - buvo kažkas tobulo! Iki dabar dalinuosi pozityvumu su aplinkiniais, visi klausia -  kas man nutiko, prašo Jūsų kontaktų:) Tiek daug įspūdžių!

 

Jei tai būtų buvę ne su manimi, nepatikėčiau, kad tokie dalykai vyksta. Atėjau su kalnu sunkumų... o ištirpo viskas per vieną dieną. Taip, taip būna!

 

Prisiliečiau prie savęs. Pamačiau, kad buvau „daug žinanti, daug mokanti“ ir aiškinau visiems, kaip reikia gyventi. Tik po seminaro supratau, kad mano „žinojimas“ skiriasi nuo mano žodžių, jausmų, ir poelgių.

 

Nebenoriu kontroliuoti kitų. Noriu gyventi savo gyvenimą. Paprastai ir lengvai. Noriu švęsti gyvenimą

¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯

Atsiliepimai po seminaro “Gyvenimo energija”, vykusio 2014 m. liepą:

Aš asmeniškai jaučiuosi rami. Išpildžiau, ką norėjau. Man šis susitikimas lemtingas.
Liucija
 
Kai pradėjom nuo rato pradžioje, tai man pasirodė, kad taip ir yra mano gyvenime. O kaip pradėjom eiti toliau per visas praktikas, supratau, kad aš gyvenime bandau “kapstytis”, bet realiai pamačiau, kiek tai dar yra paviršiuje. Suprantu, kiek dar nepažįstu savęs.  Reikia dar giliau eiti į save.
Irina
 
Mano tikslas buvo “susirinkti” save. Manau, kad pasiekiau jį. Ir net viršijau, nes fiziškai jaučiu, kaip “susirinkau” ir dar be to toks pojūtis, kad  pasitempiau. Svarbiausi epizodai: vakarykštė meditacija, po kurios pasibraukiau sakinį savo užrašuose - “Per gyvenimą eiti šokio žingsniu” (buvau tai pamiršusi) ir šiandieninė meditacija “Susitikimas su savo moteriška ir vyriška energija”.
Aldona
 
Man labai patiko. Atvažiuodamas galvojau, kad kažkas kažką padarys ir aš grįšiu kitoks. Dabar supratau, kad turiu pats tai daryti. Labiausiai man patiko paskutinė meditacija – tiek prisiuntė man meilės! Jei reiktų rinktis iš naujo, pasirinkčiau atvažiuoti čia. Ir kitą kartą jau dalyvaučiau „Šokio meditacijoje“.  
Justinas
 
Šiaip aš daug mąstau. Tai su ratu man viskas aišku – daug naujo sužinojau. Su meditacijom man sunkiau. Bet mane džiugina grupė – aš patikėjau, kad kažkas vyksta, kad tai veikia ir aš pasiruošęs tęsti. Jei anksčiau skeptiškai į meditaciją žiūrėjau, tai čia atsirado noras bandyti. Labai pasitikiu Renata, sužavėtas ja, kaip asmenybe. Matau, kaip jai patinka tai, ką daro ir sakau: turi tuo užsiimti, Renata! Tau puikiai sekasi tą daryti.
Sergejus
 
Aš labai džiaugiuosi, kad „atsistiktinumas“ išsipildė. Supratau, kad visą gyvenimą reikia su savim dirbti. Ir tikrai gali pakeiti mintis, jausmus. Džiaugiuosi Renata. Ne pirmas mano kartas tokiame seminare, esu buvusi anksčiau ir jausdavau vedančiųjų falšą. O čia matosi, kad ką sako ji, tą žino, patyrusi. Ir tiki. Smagu, kai svetimi žmonės „subėga“ ir tampa artimi.
Regina
 
Atvažiavau čia pasisemti energijos ir nusiraminimo. Bet gavau tiek, kiek nesitikėjau – nežinau, kaip įsižeminti. Tiek metų medituoju ir nebūčiau pagalvojusi, kad galiu gauti čia tai, ko ieškojau. Ir išsiaiškinau tai, ko nesitikėjau. Akivaizdu, bet neįtikėtina. Ačiū Renatai ir visiems, kas dalyvavo, nes ir visų dėka tai vyksta. Labai svarbu, kai po praktikų žmonės pasakoja, nes pagaunu savyje, kad man tai padeda ir aš suprantu daug dalykų savyje.
Aušra
 
Aš džiaugiuosi, kad čia esu.  Supratau daug dalykų. Pirmiausia, kad neužtenka norėti, neužtenka galvoti, reikia daryti ir veikti. Man patiko, kad girdžiu įvairias nuomones ir žmonės pamato ir padaro išvadas.
Regina
 
Mano tikslas buvo pasikrauti energijos, išlaikyti. Man tai pavyko. Man buvo gera būti, man patiko dirbti su savim, tyrinėt. Tokie seminarai padeda atgauti jėgas, “susirinkti” save ir sugrįžti į save.  Jau pirmą dieną išgirdau stebuklingą sakinį, kurį jau esu daug kartų iš Renatos girdėjusi, bet jį IŠGIRDAU tik dabar: “Jėga slypi tavyje”. Ir dar. Po stovyklų man žmonės tampa artimi.  
Laura
 
Visuose pasisakymuose randu save. Pirmiausia noriu padėkoti Aukščiausiom jėgom, kad susitikom su Renata. Nuo to viskas prasidėjo. Aš čia irgi važiavau “susitvarkyt” save, norėjau tos ramybės. Ir aš ją čia greitai gavau. Noriu ją išlaikyti. O su visais, esančiais čia, tapom labai artimi – ta bendra energija jungia.
Nijolė

¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯

Atsiliepimai po Tylos stovyklos, vykusios  2013 m. birželį:

Džiugu, kad gyvenimas dovanoja susitikimus su tokia asmenybe. Ačiū, kad esate!  (Vida iš Klaipėdos, Vida ir Faustutė iš Mažeikių).

Labai gera. Džiaugiuosi, kad čia buvau. (Vilija, Kaunas) 

Dėkinga savo likimui, kad surado kelią į Gulbinus, į čia ir dabar, į save, į meilę ir šalia esantį. Linkiu plėtros, harmoningo kelio ir švaraus santykio su aplinka ir visata. Tebūnie taip. ( Laima ).

Atvažiavau tuščiu "ąsočiu", o išvažiuoju pilnu!... (Aušra)

Mano atvykimas čia buvo labai laukiamas ir siektinas, nors tai pirmas apsilankymas. Stovykloje man buvo nuostabu, malonu, šilti žmonės, puikios meditacijos, maloni sodybos aplinka. (Ramune)

Ačiū Kazimierui ir Renatai už surastą šiltą, mielą, ir teikiantį energijos, dieviškos ramybės žemės kampelį. (Vaida iš Kauno).

Tegu Dievas laimina tavo darbą, Renata! (Nida iš Kauno.)

Ačiū už galimybę suprasti, kad viską turiu, jog būčiau laiminga: akis, kojas, rankas. Turiu artimus žmones, esu sveika. Pajaučiau, kad turiu begalybę meilės ir pajaučiau norą ta meile dalintis. Ačiū už tylą, už ramybę, už meilę.Viskas yra mano rankose - tą galutinau supratau po šių dienų...Sekmės, Renata, gavau daugokai daugiau nei tikėjausi. (Nijolė, Kaišiadorys).

Esu Dėkinga ir laiminga, kad buvo toks gražus savaitgalis su dar gražesniais tikslais. (Aušra).

Didelis AČIŪ už savaitgalį, už tylos stovyklą. Ačiū, kad leidot pabūt šalia, išlaisvint save ir išgrynint mintis. Po šio savaitgalio tikiu, daug kas pasikeis. (Gintarė).

Bendrauju su tavim daug metų.Stovykloje tu buvai kitokia. Įdomi - aš tave stebėjau, man tiesiog buvo labai įdomu, nes pirma kartą dalyvavau, nors esu dalyvavusi ir kitų stovyklose. Bet žinai, man labiau patiko tavo stovykla, nes joje mes visos buvom tiek užimtos, kad neprailgo tos tylos valandos. Tavo meditacijos... nesupratau iš kur tokia stiprybė. Ištartas žodis ir ramus,  ir galingas. Dėkoju Dievui, kad tave sutikau. (Aušra).

¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯

Atsiliepimai po trijų mėnesių kurso "Prasmingo gyvenimo link", 2013m. Seminarai vyko internetu, neišeinat iš namų.

Tikėjausi, kad man tik trūksta atsipalaidavimo ir pirmieji mūsų užsiėmimai man labai padėjo. Visiškai susitvarkė santykiai su artimiausia kolege. Ji netapo kitokiu žmogumi, bet visai kitaip elgiasi, ji tapo tiesiog mano drauge. Dabar supratau paleidinėjimo principą ir tikiuosi, kad tik laiko klausimas, kada sutvarkysiu kitas problemas.

Audronė

Vyksta  teigiami pokyčiai. Ką  labai pajaučiau, tai labai  pagerėjo miego  kokybė (tai man labai svarbu). Jei prabundu, tai  bandau paleidinėti ir  nusmingu vėl, nebežinau paleidau ar nepaleidau.  Bet geras jausmas, kadangi vėl  greitai užmiegu ir  nebelenda  juodos naktinės  mintys. Tuo  pačiu ir  dieną  savijauta  gera, darbinga, optimizmo  yra. Atsirado spalvų, noro  veikti. Ir iš viso yra  kitaip. Stengiuosi  tą  būseną laikyti. Stengiuosi, tačiau turiu pasakyti, kad  ne  visada pavyksta. Bet dabar žinau, kad  pati galiu  tai valdyti, tik reikia  su savim  padirbėti, t. y. dar  turiu  su Jūsų pagalba pasimokyti.

Ačiū. 

Nijolė

Pirmiausiai noriu pasidžiaugti, kad kuo toliau, tuo labiau pavyksta gyventi sąmoningai, kai supranti, kas tavo gyvenime vyksta ir kodėl vyksta. Kai supranti priežastį, gali inicijuoti ir pokyčius.

Tai vienas iš daugelio atradimų, suvokimų, kuriuos atradau per tuos 3 mėnesius. Jis, kaip ir daugelis kitų yra labai svarbus. Tačiau, toks žmogus jau yra, kai skauda pvz galvą, jauti, kad skauda. Negerai, skauda. Bet jeigu praeina, nejauti, kad praėjo... tiesiog praėjo, ai kaip gerai, bet net nejauti ir to, kad dabar yra gerai, nes tai - savaime suprantama. Pamiršau, kad skaudėjo galvą, kadangi pamiršau, tai nėra su kuo palyginti ir pajausti skirtumo... Taip ir su seminaro rezultatais. Skauda, suvoki, kad skauda, bet kai paleidi ir nebeskauda, labai greitai pamiršti. Pabandyk dabar atsiminti, ką man skaudėjo prieš tris mėnesius???!!! Prieš du, prieš mėnesį? Prieš savaitę??? Atsakant Renata į tavo klausimą - ką keisti reiktų seminare?, noriu pasakyti, kad ne seminarą, ne užsiėmimus reikia keisti. Žmogus turi norėti ir leisti sau keistis. Tu, Renata, nieko nedarai "ne taip". Tu davei daugiau, daug daugiau negu žadėjai. Tik žmogaus problema yra, kiek jis sugeba pasiimti. Ir mokykloje mokytojas vaiko negali išmokyti. Vaikas turi išmokti. Taip pat, gali turėti kaži kokius tikslus ir jų nepasiekti per tuos tris mėnesius. Nes siekiant tikslo, gali vis atsirasti dalykų, kurių net neįtarei esant ir kurie trukdo pasiekti tikslą. Paleidinėji, paleidinėji, o tikslas vis neartėja (arba bent jau taip atrodo). Nes dar ne laikas, dar yra svarbesnių dalykų, žiūrint iš aukščiausio taško. Jeigu Tau, Renata, iš kart Tavo tikslas realizuojasi, aš tuo žaviuosi, bet tai dar nereiškia, kad taip pat nutiks man, arba bet kam kitam. Tu nuėjai ilgą kelią iki to. Taip ir po trijų mėnesių užsiėmimų bei meditacijų, jeigu nepasiekiau kažkokio tikslo, dar nereiškia, kad meditacijos blogos. Tai kelio dalis, praeita link tikslo. O gal už kampo jau ir tikslas laukia, ir jį pasieksiu jau pasibaigus užsiėmimams. Ar tai reiškia, kad užsiėmimai nepadėjo, nes tikslą pasiekiau ne užsiėmimų metu? 

Grįžtu prie savęs. Kas mano gyvenime pasikeitė? Visų pirma - AŠ PASIKEIČIAU. Aš tapau ramesnė, atsirado vidinė ramybė, aš geriau jaučiuosi, aš labiau pasitikiu savimi! Ar tai tik atsitiktinumas, kad pasikeitė direktorius, o su naujuoju aš daug geriau sutariu? Aš esu labiau vertinama. Ar tai taip pat atsitiktinumas? O gal aš pati pradėjau labiau save vertinti!!! Tada ir aplinkiniai mane labiau vertina. Čia išdrįsiu paklausti, kiek Tu pati Renata vertini savo seminarus? Ar tikrai vertini tiek, kiek jie yra verti? Ir dar, esu tikra, aš priartėjau prie savo tikslų. Regresijos seminaro, kuriame buvau šeštadienį, ieškojau du metus... bet tik dabar staiga jis ėmė ir "atsirado". Būtent dabar, kada sužinojusi, iš kur kyla mano tie visi kaltės jausmai, galiu juos ir paleisti, nes žinau kaip!

Esu labai dėkinga Tau, Renata ir Gyvenimui, už šiuos užsiėmimus. Jie neįkainojami. Nė kiek neperdedu. 

Asta

  Ačiū,kad  turėjau galimybę dalyvauti  šiuose susitikimuose. Jie man davė daug ir tikiu - tai tik  kelio pradžia. Susitikimai padėjo nusimesti kaltės "kuprą", (dabar  kitaip  viskas atrodo), iš dalies atsisakyti nuoskaudų, pradedu išmokti įvardinti džiaugsmą kasdienybėje, nebepastebiu  rutinos. Kažkaip šviesiau pasidarė, atsitraukė baimės. Stengiuosi, kad  jos  negrįžtų, pagerėjo  miegas. Pagerėjo santykiai su artimaisiais, tiesiog  beveik  supratau, kad  nereikia stengtis ten , kur  nereikia. Kasdien jaučiu  kažkokius  pokyčius - gerus  pokyčius. Aiškėja, ko reikia  ir  ko nereikia, kas yra iš tikro man svarbu. Tiesiog harmonizuojasi  man svarbūs santykiai. Tikiu, kad  tai ne viskas. 

AČIŪ.

Nijolė

 

Per visą bendravimo skypu laiką labai įvairiai jaučiausi. Pradžioje, kai pradėjome kalbėti apie laiko, darbų planavimą ir atsako gavimą atlygiu ar bendravimu- tai, kažkaip apie tai susimąsčius prastai jaučiausi. Bet meditacijos visada pagerindavo ir nuotaiką, ir savijautą...

 Po kurio laiko vėl ,,atėjo"  kažkoks  susimąstymas, ką darau, ar ištisai tik medituoju.?.. Nes momentais lyg ir nebeturėdavau, ką ,,paleisti", viską kaip ir ,,paleidau" ir vėl iš naujo judinti, kaip ir nebereiktų. Bet tai tik pamąstymai...

Smagu, kad buvom kartu, padėjai kitaip pažiūrėti į situacijas, kitaip jas vertinti, iš tiesų naudinga, idomu būtų dar ir paskaityti, apie šią metodiką.

Trumpai gal tiek... AČIŪ AČIŪ AČIŪ

Su meile Irutė

Iš pradžių nelabai tikėjau tais susitikimais. Sakau sau: pabandysiu. Įdomiausia, kad Renata manęs neįkalbinėjo. Bet ir neatstūmė. Tik vėliau supratau, kad ji leido man būti savimi. Mane įkvepė toks elgesys. Kai žmogus, nesijaučia stipresnis, pranašesnis, geresnis.Gal netgi priešingai, per daug kuklus.Yra lygus su lygiais. Net nereikėjo trijų mėnesių, kad suprasčiau tai ir galėčiau pats tame būti.

Tomas

Aš daug atradau tuose susitikimuose. Aš iš naujo atradau save ir savo šeimą.Žinoma, tai vyko ir Šeimos paveikslo, kuri vedė Renata, pagalba. Pasirodo, mano stiprybė ne tada, kai aš bandau paslėpti tai, kas man sunku, kai apsimetinėju, kad nieko nėra (gal pats to ir nesuprasdamas). Su Renatos pagalba supratau, kad STIPRUS žmogus yra tas, kuris gali būti atviras bei sąžiningas sau ir kitiems. Kuris gali pažiūrėti į akis ir pasakyti: AŠ blogai jaučiuosi. Taip, AŠ suklydau. Atleisk man. Vis tik lengviausia yra slėpti. Stiprybė tada, kai tu gali kalbėti apie tai. Paimt už rankos ir vėl eit drauge.Tik to reikėjo, kad mano šeima vėl būtų kartu.

Jonas

Praėjo du mėnesiai po kursų. Galvojau, kad bus taip, kaip ir po kitų seminarų. Praeis tas džiaugsmo pojūtis ir vėl bus kaip buvo.Ne. Kitaip. Nesuprantu (o Renata sako: ir nesistenk suprasti, džiaukis tuo) iš kur ta ramybė? Viduje ir išorėje. Džiugina kiekviena diena.Viskas lengviau.Dabar jau tikiu, kad tai gali tapti gyvenimo būdu. Aš jau beveik žinau, kas yra laimė. Labai laukiu rudens ir naujų susitikimų. Mane tai nuves iki Laimės.

Paulius

 

Mano pačios atsakas į trijų mėnesių programą internetu:

Prieš tris mėnesius trijų mėnesių laikotarpis atrodė – daug ir toli. Tuomet ruošdamasi rengti užsiėmimus – susitikimus Skyp’u pagalvojau, kad prisiimu didelę atsakomybę ir įsipareigojimus, tačiau didelis noras TAI padaryti buvo stipresnis už tas mintis. Po tų trijų mėnesių tai tarsi patvirtinimas, kad jausmas stipresnis už mintį. Tereikia leisti tam tekėti...

   Dėkoju Dievui, Žmonėms, Pasauliui – patikėjusiems manim. Dėkoju ir sau, kad leidau tai padaryti. Leidau vykti tam. Leidau tekėti. Buvo tame tekėjime ir akmenukų, ir sulėtėjimo, ir veržimosi. Buvo visko - to, ko reikia gyvenimui. Ir kaip smagu, kad niekada nebuvo grįžimo atgal. Pasižiūri atgal, padėkoji tam laikui ir leidiesi toliau. Tas laikas išmokė mane eiti. Visiškai nesvarbu kokiu tempu, kokiu greičiu. Tačiau tas tekėjimo jausmas ir buvimas tiesiog nešė... Į priekį. Greičiausiai pagauta tos srovės net ir nebūčiau galėjusi sustoti. Planuodama susitikimus net negalvojau, kad įvyks tokie pokyčiai mano darbuose ir gyvenime. Ir tai nesustabdė. Pasidavimas viskam ir galimybė leisti vykti tam, kas vyksta –teisingiausias To laiko pasirinkimas. Ne, ne tik to laiko.  Dabar jau vis dažniau įsileidžiu tai į gyvenimą. Tas laikas išmokė atsiduoti tai akimirkai. Tam laikui, kuris yra DABAR. Tiems žmonėms, kurie yra su tavim ŠIĄ AKIMIRKĄ. Tai būsenai – ČIA. Rodos nėra nieko šventesnio už šį jausmą. Man tai prilygsta besąlygiškam buvimui: meilei, kilnumui, drąsai, nuolankumui, nuoširdumui, tolerancijai, pasitikėjimui, dorumui.

Šią akimirką labiausiai noriu padėkoti tiems, kas buvo KARTU.

Nuoširdžiai,

Renata

¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯

Atsiliepimai po "Tylos stovyklos", vykusios 2012 m. birželio 10-12 dienomis:

 Dar kartelį ačiū Jums, Renata, už savaitgalį – kupiną emocijų, išgyvenimų ir suvokimų, kad sunku ir žodžiais nupasakoti. Tiesa sakant, dvi dienas iki stovyklos buvau pasinėrus į gilią savo situacijos analizę ir šis savaitgalis kaip ir patvirtino daugelį mano būsenų, nors, beje, turėjau kai ką labai svarbaus netikėtai sau pripažinti nuo ko anksčiau bėgau ar žiūrėjau pro pirštus. Galiausiai gana spontaniškai pripažinau savo baimę kalbėti viešai būriui žmonių. Anksčiau vengdavau tokių situacijų ir namatydavau tame problemos. Tyla – taip, jei ji prasminga - tai mano būsena; bet žodžiai, kuriuos dažnai noriu išsakyti, - geri, dėkingi, palaikantys, galiausiai kai norisi pasidalinti savo džiaugsmu ir liūdesiu - jie dažniausiai dažniausiai irgi likdavo pas mane. Bet dabar, po šio savaitgalio, žinau būdus, ir paleisiu šitą baimę (o gal jau paleidau?), ir tikiu, man pavyks.

   Prisipažinsiu - sudėtinga buvo susikoncentruoti ilgai meditacijai, tai tiesiog kaip prisitraukimai prie skersinio, porą padariau, o tolesniems jau reikia treniruotės ir tik atkakliai treniruodamasi galėsiu pasiekti tikslo. Akloji meditacija labai gili. Taip, ji patvirtino mano būdą kone visu 100 procentų – aš atlieku pareigas, bet man trūksta kantrybės, man reikia veiksmo, esu draugiška, noriu potyrių, bet mėgztu ir ramybę.

                      Žinot, tai apskritai mano, ko gero, pirmas laiškas, kurio galėjau ir nerašyti. Bet stovyklos metu aš sužinojau ir patikėjau, kad jei gimė galvoje mintis, dėkingumas atėjo į širdį, ir gimė noras tai išreikšti, aš turiu tai padaryti, kad ratas suktųsi, emocijos nesiblokuotų ir mano kūnas būtų sveikas!

   Dar kartą dėkoju, sėkmės Jūsų pasirinktame kelyje!

Eglė

 

Tyla, kas tai? Daugelis turbūt atsakytų, kad tai visiška tyla, kai nieko negirdi. Tyla tai daug daugiau. Aš atradau tai būdama Pagulbio stovykloje. Potyriai tikrai nerealūs. Tu pasineri į save, savo vidų ir ieškai atsakymų. Tu girdi gamtą. Taip gamtą – paukščių čiulbėjimą, medžių ošimą, netgi vėją. Ir tada suvoki, kaip daug prarandi kalbėdamas, nes nepastebi to grožio, kuris tave supa nuolatos. Iššvaistai save vėjais, apie tai net nesusivokdamas. Aš suaugau dar labiau, susivokiau savo jausmuose, aišku tobulėti visada yra kur ir labai gera suprasti, kad tu jau žengei kelis žingsnius.

Dėkinga esu Renatai, kuri dalinosi savo potyriais ir žiniomis, padėjo labiau atrasti save, aplinką ir parodė, kad žmogus laimingas būna tada, kai priima viską be pykčio, nuoskaudos, pagiežos, gailesčio, o paprasčiausiai priima tai kaip likimo skirta dovaną ar pamoką.

Džiugu, kad esama tokių žmonių. Skleidžiančių gėrį ir šviešą.

Rasa

2012.06.18

 

As vis dar tebegyvenu su sypsena veide :) Dekoju! Virginija pasikeitė, visiškai, nebeatpažįsta artimieji, atsirado ramybės, šypsenos...

Žodžiu gera...gera...

Linkėjimai iš Pajūrio!!!!

Laima

 

Labai dėkoju už įdomų savaitgalį. Manau, kad vieta būtent tokio pobūdžio stovyklai parinkta itin tinkama. Esi tarsi atskirtas nuo kitų sodybų, su minimaliais patogumais, tyloje ir ramybėje. Žinoma, pradžia tylėjimo labai sunki ir visą šio proceso naudą pajutau tik sugrįžusi namo. Jau nebesinori gilintis į menkavertes problemas, mintys skaidrios ir širdyje šviesu. Be to, suvokiau, kokį poveikį turi šeimos mandalos ir džiaugiuosi, jei kam galėjau padėti.

                                 Švęskime gyvenimą!

 Labai ačiu už galimybę pabūti man labai artimoje ir nuostabioje aplinkoje- kaime. Po stovyklos jaučiuosi daug stipresnė, pailsėjusi, atsparesnė aplinkos trukdžiams ir stresui. Mažiau pykstu, nebesigraužiu del sūnaus. Daugiau klausausi, stebiu ženklus. Ačiu uz paskaitas, pamokymus ir patarimus. Kad tik visa tai kuo ilgiau užsilaikytu manyje!

Nida

¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯¯

Sėkmės istorijos>>>

Dalyvių atsiliepimai po stovyklos - seminaro "Tikslai ir norai", vykusio saloje 2011 m. rugpjūčio mėnesį >>>

Dalyvių atsiliepimai po stovyklos – seminaro “Tikslai ir norai”, vykusio negyvenamoje saloje 2011 m. liepos mėnesį >>>

 

 

SveskGyvenima.lt @ 2011
sprendimas: beeNet.lt