Renkama grupė į Indiją. 2019 vasario 28 - kovo 15.

 

CAMINo LITUANO

2019 01 01- 2019 01 05

Sako: savo kieme pranašu nebūsi. Bet...vis tik pasidalinsiu gerai įdomia žinia..

Kai seminarų ar susitikimų metu kalbu apie Šv. Jokūbo (Camino de Santiago ) Kelią – 800 km. pėsčiomis, žmonių veidus nutvieskia susižavėjimas. Tačiau dažnai išgirstu, kad patiems eiti sunku, nedrąsu, sudėtinga.

Viskas daug paprasčiau gali vykti Lietuvoje.  Lietuvoje taip pat yra toks Kelias – Camino LItuano. Leidausi juo.

 5 dienos. Daugiau nei  125 km. pėsčiomis. 5 skirtingos nakvynės vietos. Temperatūra nuo + 1 iki -7. IR BEGALĖ POTYRIŲ!

I etapas. Sausio 1 d. Birštonas – Punia  - 22 km. Taip viskas paprasta ir lengvai, kol važiuoji autobusu. Ne taip sudėtinga ir radus pirmąjį kelio ženklą.  Pirmuosius kelio žingsnius palydi bažnyčios varpai – geras ženklas. Tai primena Camino de Santiago, kai išeidavai iš albergo ir skambėdavo varpai. Gal dėl to įsisvajoju ir leidžiuosi į kelią nelabai laikydamasi instrukcijų arba tiksliau pametu ženklus. Suku ratus Birštone jau valandą, bet niekaip nerandu išėjimo iš miesto. Tenka keliauti keliu. Tai nėra taip įdomu, o ir kilometrų padaugėja. Oras toks šlapias, bet tikslas veda pirmyn. Kelias gražus, tave lydi angelai, apsistoję medžiuose.  Gėriesi gamta – ji ypatinga.  Po kurio laiko norisi sustoti pailsėti. O!Stotelė! Tikrai norisi sušukti ją pamačius. Pailsi keletą minučių, atsigeri arbatos....Pasirodo, ir nuo to gali atsirasti įkvėpimas. Leidiesi toliau. Pagaliau ateini „ į kelią“, nes v4l matau geltonas rodykles mėlyname fone. Keliauju labai gražiu mišku.  Nekreipiu dėmesio į tai, kad čia seniai ėjo koks žmogus ir nevažiavo automobilis. Oras keičiasi. Tavo akyse snaigė virsta lašu – gera tai matyti. Kažkiek užsižaidžiu su tais vaizdais ir nepamatau kaip pradeda temti. Dar čia ne bėda. Jau vėl ateina laikas poilsiui. Ieškau stotelės. Ir net nesuvokiu-nėra jokios logikos ieškoti stotelės vidury miško!!!

Po pirmų penkiolikos kilometrų darausi jautri kvapams, skoniams, o aklinoje tamsoje ir garsams bei žvėrelių pėdoms.  Pagaliau atrandi ilgą rąsta. Pagaliau! Nes jau buvo užklupęs: nebegaliu!!!! Tą akimirką niekaip nesuprantu, kaip pasieksiu galutinį šios dienos tašką – Punios svečių namus. Rodos. iki jų – begalybė klometrų.

Iš to “nebegaliu” nejauti, kaip atsisėdi.  Nors tamsu, laiko nebeskaičiuoji –pasėdėsi -  jau nebėra jėgų. Ir staiga…  “kažkas” šalia – kitame rąsto gale… kriuksi. Net nepastebi, kaip pašoki ir neri pirmyn. Pasirodo, jėgų turi! O galvojai, kad neturi. Bėgi pirmyn. Įjungi telefono prožektorių. Ir vis dairaisi atgal. Vieną, antrą, trečią kartą atsisuki atgal. Švieti... Telefono baterijos nusėda... Darosi nejauku. Nebegali atsisukti atgal, nes nieko nepamatysi.... Dar po kelių žingsnių priekyje pamatai šviesas. Nesvarbu, kad iki jų toli taip, kaip iki mėnulio... Užlieja toks palengvėjimas: jeigu yra šviesa, viskas bus geraiJ.Šviesą jau galėjai įžvelgti anksčiau, betgi tavo žvilgsnis buvo nukreiptas... atgal...

Ir tik sekančią dieną suvoki, kaip gyvenime mus veikia baimė ar nerimas. Tuomet mes pradedam dairytis atgal ir nematom, kas yra priekyje.

CAMINO LITUANO II etapas  - Punia  - Alytus – 29.6 km (jei neini ratais kurioj nors vietojJ )

Kadangi vakar buvo sausio 1 – nedarbo diena, tai kaip išganymo lauki, kol kelyje „pasirodys“ krautuvėlė.

Punioje dar ankstus rytas, tad čia ji dar irgi miega. Na, pasak aprašymo CAmino Lituano puslapyje, artimiausia Raižiuose + -  8 km. Rašoma, kad ten ir pavalgyti gausi. Šviečianti saulė ir nuostabi gamta neužgožia karšto sriubos ir duonos riekės vaizdinio mintyse.  Po kelių kilometrų pradedi jausti kuprinės svorį, darosi karšta ir galvoji, ką čia padarius, kad būtų lengviau. Sustoji sau pusiaukelėje ir sumanai nusirengti megztinį ir palikti jį.  Prisipažinsiu, galvojau, gal nelabai ekologiška palikti vidury miško. Betgi vilna... O gal kam einant pavasarį prireiks? Be to, seniai jį reikėjo „paleisti“, betgi geras dar, nors jam 5 – keri... Šimtai pasiteisinimų galvoj, kaip ir gyvenime, bet kuris gi iš jų tikras?

Tada artėji link upelio.  Jau iš tolo pamatai, kad neįmanoma jo pereiti. Pajauti, kad paima „nervas“: kokia nesąmonė.  Pradedi galvoti: ką reiks daryti?  Artėjant mintys plaukia viena po kitos: reiks dar nueit kelis km, kad pereičiau. Kur eiti: į kairę ar į dešinę? Žinoma, kad tos mintys nedžiugina. Paskui prisimeni savo gyvenimo strategiją: kai bus problema, tada ir žiūrėsim, ką su tuo daryti. Atsipalaiduoji. Prieini prie pat upelio, pasuki galvą ir pamatai, kad yra tiltelis! Vėlgi, suvoki, kad ir gyvenime taip dažnai elgiamės: sukuriam daug scenarijų dar iki problemos. Ar ne?

Pagaliau pasimato Raižiai. Parduotuvė! Ir sriuba laukia! Suki ratus… O… parduotuvė uždryta. O sriubos čia net nebūna. Bent jau žiemą. Arba aš  neradau valgyklos. Žmonių bėra, kaip ir visam kely – nėra ko paklausti. Na, ką, priimi likimą... ir keliauji toliau. Iki Alytaus – 20 km. Kai pamiršti, kaip turėjo ar neturėjo būti, keliauti lengva – vėl, kaip gyvenime. Jei mažiau svarstytume, daugiau nuveiktume.

Tik va oras keičiasi.  Kita vertus gera pamatyti, kaip akyse saulėta diena virsta pilka. Tada vėl svarstai: ar leisi tai pilkumai nudažyti tavo dieną ar liksi ištikimas sau: savo tikslui, savo Keliui? Tada ir oras geras pasidaro, ir diena graži. Ir Alytus nebetoli – kokie 8 arba 10.  Kad ir kaip nebe toli būtų, vis išsitrauki telefoną, „pasitikrinti“ kilometrų. Manai, kad tai suteikia saugumą? Kai tik tai suvoki, nebereikia nieko. Gali atsisėsti ant akmens krintant šlapioms snaigėms ir pučiant (pagal šaltį sprendžiant šiauriniam) vėjui ir jautiesi lengvas ir laisvas, kaip tas krentantis sniegas. Šaltis „neleidžia išsitraukti“ telefono. Įdomu, ar tam, kad neskaičiuotum kilometrų, ar tam, kad „neužsižaistum“ fotografuodamas gražius vaizdus. Neturi kada galvoti, nes per krentantį sniegą vis sunkiau įžvelgi ženklus ir kelią.

O ten, toliau, jau Alytaus šviesos.  Šviesos netoli, bet neprieini jų taip greitai, kaip tikėjaisi. Ir tada prasideda: nebegaliu!!! O vis tik gali. Žinai tą, bet kartais taip gera pasiteisinti: „tipo“ nebeturi jėgų, nebegali... Vėlgi, tokie suvokimai įkvepia. Ir būtent todėl pasieki Alytaus viešbutį „Šolena“.  Čia tavęs jau laukia ir maloniai sutinka.  Juk svarbiausia šiluma – išorėj ir viduj. Prisižadi sau, kad skelisi šilumą:-).

O toliau, kasdieninis piligrimo ritualai: dušas ir išsvajota sriuba. Tau rekomenduoja gerą restoraną Alytuj, bet.... tiesą sakant, vos nušliauži iki artimiausios kavinės.

III etapas.  Alytus – Miroslavas.  23,4 km. Kaip ir nedaug kilometrų, tai ir nusiteikimas geresnis.

Svečių namuose  „Šorena“ mačiau gražiai ant laiptų išrikiuotus moliūgus. Kai paklausiau, ką su tiek daug daro, pasakė, kad verda nuostabią moliūgų sriubą „Tanzanijoje“. Iki jos kokie 8 km.  Žinoma, (nė vienas vietinis) nerekomendavo eiti per mišką (nesaugu, užpustyta) ir dar kažkas negerai – kaip dažnai bijom to, kur niekad nebuvom (čia tarp kitko)). Bet juk geltonos rodyklės mėlynam fone veda, būtent,  per miškus.

Gerai -  susitaiko su tuo, kad man reikia eiti per miškus. Nenoriu užsivesti, bet... kelis kartus gavau patvirtinimą, kad klausti kelio geriau vyrų negu moterų.... Nu su visa pagarba atsiprašau visų moterų ir savęs. Bet gi mums nėra didelio skirtumo į kairę ar į dešinę sukti, ar ne? Svarbu, kad būtų gražuJ. (Žinoma, dar priklauso nuo to, ar moteris pati važinėja automobiliu, ar turi vairuotoją. Juo labiau asmeninį. Nes tada jos žino geriausiai. ) Taigi, moteris, kuri kruopščiai man paišė kelią žemėlapyje irgi nematė skirtumo, kur sukti.... Dėl to po Alytų klaidžiojau ilgokai. Kol galiausiai eidama trečiąkart pro tą pačią degalinę nusprendžiau užsukti išgerti arbatos ir dar kartą perklausti kelio. Visada sakom: nurimk ir atsiras. Tai man taip ir buvo. Išgėriau arbatos, nors dar nebuvo arbatos laikas ir keliavau tolyn link miškų. Paskutiniame gatvės, esančios šalia miško, kieme sniegą kasa vyriškis. Vėl pasitikslinu, ar teisingai einu.

-          Per mišką? Tokiu oru? Na, tikrai nepraeisit. Nejuokaukit. Aš pats čia nevaikštau.- žinoma, tokių veido išraiškų, kurios vadinasi daugiau nei nuostaba, Kelyje sutikau ne vieną. (Bet,... Kelyje, kaip ir gyvenime, labai svarbu, į ką koncentruojiesi: ar į kitus, ar į save, savo siekį, savo tikslą ir svajones...)

Nu bet kažkam reikia pereiti, - pagalvojau.  Ir leidausi į „neperžengiamas“ vietas. Istorija nutyli, kaip sekėsi, arba kitaip tariant sunku nupasakoti tas nuotaikas ir emocijas, kai turi įveikti neįveikiamą.  Beje, spaudžia šaltukas. Ne aštrus, bet skruostuose juntamas.  Gali pajausti, kaip vidus apsidžiaugia, kai išgirsti šunų lojimą arba  pamatai keliuką. Pastebi, kad imi pastebėti ir džiaugtis  tokiais paprastais dalykais.

Pasiekiu aš „Tarzaniją“. Beje, labai graži vieta ir pasibuvimui, ir skanių patiekalų paragavimui. Pasisakau, kad „iš svečių namų Alytuje mane tiek kilometrų taip negailestingai atsiuntė“ ragauti moliūgų sriubos.

-           O!!! Tai gal jūs piligrimė?! – šūksniuose yra susižavėjimo.

Net nežinau, kaip pavadinti save. Ir ar noriu pavadinti kaip nors. Greičiau noriu nusiimti kuprinę nuo pečių ir atsisėsti. Vėl lyginu save čia, kelyje, ir gyvenime. Ir gyvenime nenoriu pavadinimų, titulų, vardų. Bet akimirką susimąstai. Ar dėl to, kad nežinai, kaip save įvardinti, ar dėl to, kad iš tiesų nenoriu kaip nors vadintis. Pasilieku klausimą sau ir tikiu,  kad Kelio pabaigoj (tik nežinia ar šio, ar kokio nors kito) rasiu atsakymą. (Aš šiame etape radauJ )

 Moliūgų sriuba tikrai nuostabi!

Čia leidžiu sau pailsėti visą valandą. Kelyje – tai labai daug!

Žinoma, bebūnant šiltai kyla visokių pagundų: gal paprašyti tų žmonių, kad pavežtų iki plento? Ne, nueisiu. Atsistojus, kojos linksta.... Gal vis tik paprašyti kitų (nes anie jau išvažiavo). Bet, juk esu ištikima sau, kaip ir kitus „mokau“ tokiais būti. Paskui tiesiog gyvenimas ir situacijos parodo, kaip gerai, kad nepasidavei pagundom. Nes...

   Išėjus iš „Tarzanijos“ ėjau link plento, nes „man“ taip rodo Kelio rodyklės. Rodė, kad kažkur bus posūkis į kairę. Tai aš ir einu.  „Pasiveja“ mane automobilis, kurį vairavo moteris, vadinusi mane piligrime.

-          Ne čia einat! Šitas kelias veda į plentą, jums bus neįdomu. Eikit mišku.

Pasirodo, būčiau nuvažiavus ne į tą kelią. Jis irgi veda į Miroslavą, bet tai įprastas kelias, skirtas ne pėstiesiems.

Iš tiesų, tas kelias įdomesnis. Beje, ir ten priėjau takelių, kur rodyklės  vedė takeliais, kuriais ilgą laiką niekas nevaikščiojo. Tikrai smagu vaikščioti per pusnis, bet ne tada, kai ant pečių „baisiai“ sunki kuprinė, o kojos skęsta sniege. Bet. Viskas įmanoma. Kelias gražus ir įdomus, kaip ir žiema jame.

Trečia diena. Vidinis dialogas galvoje mažėja, pradedi dar labiau stebėti aplinką. Vėl aplink pamatai nebe pilkumą , o juodumą, nors tik švietė saulė. Jauti, kaip kyla šaltis, nors žiūrėdama nesupranti, ar sninga, ar lyja. O gal viskas kaitaliojasi? Kaip ir gyvenime. Kas akimirką. Nepaisant visko, ieškai stotelės. Tai bus mano įdomiausias žodis grįžus. Nėra čia stotelių... Ir vėl užplūsta neapsakomas džiaugsmas, kai pamatai akmenį. Sako, akmenys būna šalti. Man tokių nepasitaikė šitame Kely. Kiekvienas, ant kurio sėdėjau, buvo geriausias.

Jei nebūčiau prieš puskilometrį paskaičiusi, kad netoli yra žirgynas, būčiau maniusi, kad akyse pasirodė pegasas. Jis ne bėgo, rodės, jis skrido. Tik sniegas ir jis. Šis vaizdas pakeri, todėl neatkreipi dėmesio į vadeliotoją.  Bet po kieke laiko jie grįžta atgal ir pasiteirauja, kur keliauju.

-          Į Miroslavą.

-          Gal kokios pagalbos reikia? Ar vandens turit?- tie žodžiai tampa aukso vertės. Ar kada pagalvojai, ar dažnai susimąstai, kad pasiūlyta pagalba yra vertingesnė už auksą? – Tikrai tą parsinešiu į gyvenimą.

Tačiau šįkart iš tiesų nieko netrūko iki pilnos laimės, išskyrus Miroslavą.

Tą dieną galiu vadinti svečių diena, nes pavyko sutikti dar vieną žmogų ( jų tiek ir buvo kelyje). Kai paklausiau, ar toli man dar eiti, jis pasakė tą patį: keliu arčiau, bet įdomiau mišku. Bet paskui:

-          Vaiklei, tu negali eit keliu.

-          Kodėl?

-          Ai... Reikia priemones turėti....

Parodau jam liemenę ir atšvaitus. Jis nusiramina: gera mergaitė,  - sako. Man irgi tai patinka. Nežinau, kas labiau: ar tai, kad gera, ar to žmogaus paprastumas  bei geranoriškumas. Jis man tris kartus aiškino kelią, nors man rodėsi, kad aš iš pirmo karto supratau. Bet aiškino taip gerai, kad man   nereikėjo trauktis navigacijos ir tikrintis kelio.

Miroslavą pasiekiau sutemus. Mindaugas - svečių namų šeimininkas, laukė su kava.  Labiausiai įdomūs tokie pokalbiai: tu žaviesi tai žmonėmis, kad jie priima čia „visokius vaikštančius naktimis“ ir dar su kava, o jie sako, kad negalėtų eiti vidury žiemos taip, kaip tu... Kokie mes skirtingi.

Ir kaip gera, kad gražiai matom tuos skirtumus....

CAMINO LITUANO  - 4 DIENA. Miroslavas – Meteliai -24 km.

Rytinis sapnas grąžina į vakar dieną.  Juk vakar atsiprašinėjau savo mobilaus telefono, kurį dažnai „nurašydavau“: kas čia – tik telefonas... Žinau, kad visi turime telefonus tokius, kokie mums atrodo geriausi. Jei turim Nokia, tai sakom, kad Nokia geriausias, jei „Samsung“ ą, tai „Samsung“ geriausias. Aš irgi turiu geriausią telefoną (toks, koks man atrodo geriausias). Bet niekada neišnaudojau jo galimybių, nes gi aš – „ne technikos žmogus“. Tik Kely suvokiau, kad manyje tas posakis tarsi nauja mada, besitęsianti daugiau nei 10 metų...

Tik Kely suvokiau, koks geras daiktas yra telefonas. Nes vieną akimirką pagalvojau: o kas būtų, jei netekčiau telefono? Pamesčiau, ar sušlaptų ir nebeveiktų, ar sudužtų? Dienos trumpos, sunku būtų miškuose be „maps“ ‘o, be šviesos, kurią suteikia telefonas. (Beje, aš nusipirkau prožektorių Alytuje. Kodėl jo nenaudojau, istorija nutyli... Nes juk taip moteriška nepataikyti nusipirkti elementų jamJ ). Taigi, 3-ią dieną aš atsiprašinėjau savo telefono, kaip ir daugelio daiktų kelyje.

Dar yra tokia teorija: ką galvoji šiandien, taip gyvensi rytoj. Arba, savo šiandieną (norim – nenorim) įsidedam į pasąmonę. O paskui informacija iš pasąmonės iškyla per sapnus, per netikėtas situacijas ir pan.

Sapnuoju aš, kad mano telefonas Kelyje iškrenta man iš rankų, sudūžta, bet lieka jame nesudužęs apskritimas, kuriame programėlė, rodanti kelią ir šviesa. Na, sapnas „rodo“, kad neprapulsiu aš, nors 4- tą dieną jau ir nėra kur prapulti – Kelias jau tapo „savu“ arba kitaip tariant : tu tampi Kelio dalimi. Ir Kelias tave nuves, ten, kur turi būti....

Sapnas mane dar kartą priverčia peržiūrėti savo santykius: su žmonėmis, ryšį su daiktais, įvairias situacijas. Ar nėra taip ir gyvenime, kad manai: „ai, čia nelabai reikalingas žmogus, pasiimsiu tada, kada reiks“, o gal ir kai kuriose situacijose neišnaudoju visų galimybių, nes „čia ne mano“....  Todėl esu dėkinga Keliui už galimybę pažvelgti į tai iš šalies.

O taip pat, mano įsitikinimu, sapnas buvo gražus ir todėl, kad aš vakar pripažinau sau, jog kartais neįvertinu žmonių, situacijų, galimybių. Džiaugiuosi, kad atsiprašiau savo telefono, džiaugiuosi dėl to, kad vakar atsiprašiau kai kurių žmonių, o taip pat ir savęs, tad manau dėl to ir mano sapnas pasibaigė šviesiai gražiais dalykais. Gera, kai į savo vidų įsidedam atsiprašymus ir atleidimus. Gal dėl to ir tokie gražūs sapnai gimsta?

O ir nuoskaudos nebeslegia, todėl gali skristi...

Išėjau iš Miroslavo pakylėta. O ir apskritai, jau trečią dieną vyko persivertimai viduje: iš sunkumo į lengvumą. Ėjau per kaimus, kuriuose gyvenama kas antrame ar trečiame name, bet man nebuvo jokio svarstymo – teisinga tai ar ne, gerai  tai ar blogai. Tiesiog imi priimti pasaulį tokį, koks jis yra. Šita būsena užburianti. „Pažvelgiu“ į savo vidų. O ten daugiau nei pusė teisingumo jausmo ištirpę. Ar galėtum patikėti, kad kažkas gali ištirpti net ir žiemą, jei pats tame procese nedalyvautum? Jau buvau pamiršusi, Kaip kelias išvalo. Buvau net pamiršusi, kad  ėjau čia išsivalyti savo kūną, savo mintis, savo sielą....

Pravažiuoja vienas kitas automobilis. Kartais pajauti, kad žmonės tavęs nesupranta. Labai gražu stebėti, kaip ilgai jie užtrunka posūkyje, kad apžiūrėtų tave iš visų pusių. Tada ir pati sau pasidarau įdomi. Juk gali tapti unikumu ne tik tam kaimui, bet ir pats sau ar ne? Tokios mintys priveda prie kitų pamąstymų, kai pamatai kelyje išmintas pėdas. Praktiškai visą tą laiką nesutikai jų. Ir pradedi mintyti: o kokį pėdsaką tu palieki žemėje? Ar tikrai palieki pėdsaką? Ar praskrendi, o gal praleki paviršiumi? Ar eina kas nors tavo pėdomis, ar tu kažkieno? Pradedi matyti save visokiose pozicijose... Tuomet pamatai ir žvėrelių pėdas. Ir tik dabar matai jų skirtingumą. Tai išplečia tavo suvokimą: koks neparėpiamas pasaulis! O kaip dažnai mes įstatom save į rėmus...

Oras, kaip ir tavo gyvenimas, vėl permainingas. Tačiau jau dabar esi susitaikiusi su tuo. Kai įsigyveni šaltyje, baltume ir sniege, net užmiršti šituos žodžius. Tiesiog svoki, kad nebeskirstai: šilta, šalta, vėjuota, speiguota, šviesu, tamsu. Yra taip, kaip turi būti. Tiesiog tokiomis akimirkomis  suvoki, kaip priimi supantį pasaulį, o kartu ir savo likimą. Šita būsena greičiausiai kyla iš nuolankumo ir veda į dėkingumą už tai, kad gali visa tai patirti. Ne perskaityti, ne paliesti, ne užuosti, o išgyventi visa tai.

Ir tau vėl nukrenta gyvenimo patikrinimas. Tik tam, kad neužmigtum ant laurų  ir neįsivaizduotum, kaip čia patobulėjai per tris dienas.

Tolumoje matyti Meteliai. Na man tai kaip užburta: vos pamatau ar užuodžiu būsimus“ namus“, automatiškai įsijungia „pavargau“ – čia švelniai pasakyta, nes tame žodyje smelkiasi ir „nebegaliu“. Ieškau sodybos pavadinimu „Mėta“.  Eini per miestelį. Prieini parduotuvę. Bet per daug šalta ir per daug pavargusi, kad čia užeičiau. Ateisiu vakare. O iš tiesų jau dabar žinau, kad neateisiu. Bet vis tiek kažkaip bus (čia jau taip dažnai būna mano gyvenime). Dabar svarbiausia – Seirijų 4A.   Išsitrauki dabar jau mielą savo telefoną, įsivedi ir ieškai. Technika, kuria dabar pasitiki beveik 80%, nuveda į miškelį. O ten tokios pusnys… kai esi pavargusi, rodos, kad gyvenime tokių klampių ir didelių nematei.  Eini miškeliu jau arti kilometro, jokios sodybos nesimato. Ten, už kelių šimtų metrų  - fermos. Keli šimtai metrų tau šiandien brangūs.... Bet navigacija veda ten. Net nebegalvoji ar turi būti ferma prie sodybos, ar ne. Bet navigacija priveda prie fermos ir veda į kitą takelį miškelyje – gylyn.  Kadangi jau „nebegali“, tai stabteli prie fermos. Ir čia vėl gali pajusti, koks neskirstomas ir nedalomas yra pasaulis, nes šiluma, esanti čia, paliečia ir tave. Ji iškart sušildo.  Iššoka du vyrukai. Klausiu kelio. Jie sako: „per miškelį bus arčiau, bet tu nerasi. Geriausia grįžti į pagrindinį kelią ir nuo jo į dešinę, o paskui tiesiai“. Pakartoja dar du kartus ir nubraižo ant sniego. Žinodama „savo stilių“ turėčiau nufotografuoti, kad galėčiau pažiūrėti po posūkio į dešinę. Bet nefotografuoju, nes „atsiminsiu“. Pailsiu kelias minutes, jie man padeda užsidėti kuprinę ir iškeliauju ieškoti šio vakaro namų.

... Suku jau trečią ratą Seirijų gatve, nes navigacija atveda prie tos pačios fermos. Nėra tos sodybos! Skambina šeimininkas: tai gal atvažiuoti paimti?

„Na, jei jau 100 kilometrų radau, tai gal 800 m rasiu. Bet rytoj įLazdijus tai gal ir pavažiuosiu kuo nors. Juk aš neįsipareigojau čia niekam eiti. Jau tikrai nebegaliu“. – čia proto žaidimai... O viduj  klausi savęs: o kodėl suku čia trečią ratą. Ogi todėl, kad nemokėjai klausyti! – greičiausiai atsakymas ateina iš vidaus. O dar pagauni save, kad tik prieš akimirką didžiavausi tokiu savo stiliumi, tai dabar ir „sumoki“ už pasididžiavimą. Užsimerki, įkvepi... kad sugrįžtum į nuolankumą, kuris jau tau pažįstamas ir šiandien išgyventas.  Ir pajauti, kad sodyba čia pat, tik už 800 metrų.

Bet ji išties čia pat, kaip protas nurimsta. Pusnys tampa gražios, dūmai, rūkstantys iš namuko, kur apsistosi,  traukia it magnetas.  Tu nebeklampoji per pusnis. Tu tiesiog einis savo kelią. Iki šio vakaro namų.

Šeimininkas pasitinka tave su arbata. Nepajustum, kad sėdi taip arti židinio, jei ne svylančios vilnos kvapas.

Čia vėl prasideda vakaro istorijos, padabintos atvirumu, pasitikėjimu, paprastumu. Kelis kartus išgirsti žodį „piligrimas“. Šįkart netaikai jo sau. Pasidalintos istorijos patvirtina, kad kiekvienas esame savo kelio piligrimas. Ir visų mūsų gyvenimuose yra Kelias.

CAMINO LITUANO.  5- ta diena. METELIAI – LAZDIJAI. 30 kilometrų.       

Brėkštantis rytas nutvieskia ne tik aplinką, bet ir vidų. Židinys šviečia ir šildo, tarsi linkėdamas lengviausio Kelio. Šeimininko paliktas obuolys, tarsi plotkelė Kūčių vakarą... pasidalintas... Paliktas tarsi tarp kitko, o tampa rojaus obuoliu tikrąja ta žodžio prasme.  Nes paskutinį kartą valgei Alytuj...prieš dvi dienas. Ar kiek... Argi tai svarbu? – Kelias ar Gyvenimas taip sudėliojo...

Tokie pamąstymai tęsiasi ir einant.  Dar prieš Naujuosius, skambindama sodybų/namų šeimininkams išgirsdavai panašius klausimus: žiemą? Eisit keliu? Kiek vietų reikia?

-          Aš viena.

-          Viena??? – per tą pauzę, kuri trukdavo ne sekundę norėdavosi pamatyti veido išraišką, bet ir nuo klausimo tono pasidarydavo linksma - nesiimi galvoti, ką galvoja kiti, bet neįsivaizduoti irgi negali...

-          Man tik lovos reikia. Ir vandens arbatai. Daugiau nieko – bandydavai sugrąžinti į pokalbį.

Gal todėl visus kartus į tave norėjo pažiūrėti ir...pasikalbėti. Šeimininkai sakė, kad įprastai nekalbina piligrimų, bet šįkart mes kasvakar kalbėdavomės. Jiems būdavo įdomu, kodėl? Jiems tai buvo pirmas toks sutiktas žmogus. Žiemą... Viena.. Ir ne vieną Kelio atkarpą eina. Miškais... Jiems tai nesuprantama. Bet kai susitinki, nesuprantama tampa gerąja prasme.  Nenormalu perauga į drąsą, valią, ryžtą, atkaklumą, jėgą ir energiją.... Pokalbiai šia tema leisdavo pažiūrėti ir į save iš stebėtojo pozicijos. Pamatai, kad Kelias tave nudažė tokiu paprastumu, kad nelaikai savęs kažkuo ypatingu. Prisimeni, kad prieš  15  ar 10   metų norėjai būti ypatinga. Dar kartą pasiteisina tavo gyvenimo strategija : paleisk ir turėsi....Bet tau jo to nebereiks. Kaip gera užaugti iki to, kad nebereikia! Net saldu nuo šito jausmo.

Tačiau iš tiesų, pamąstymai tęsiasi, juos įkvepia ir paliktos pėdos. Kaip iš tiesų yra: ar gyvenimas dėlioja, kad ir ČIA, kai kurių žmonių istorijose esi pirmas, kad ir Gyvenime , kitų žmonių istorijose būni pirmas... Ir savo gyvenime taip pat? Ar pats dėlioji šią dėlionę, ar Gyvenimas? Greičiausiai tau gyvenimas duoda pasirinkti. Ir tu renkiesi. Gal toks tavo Kelias? Tampa tik viena aišku: kai esi savo kely, nesinori tapti nei pirmu, nei antru, nei dar kokiu nors. Nesinori skaičiuoti. Lygintis. Nekyla noras brautis ar užimti kažkieno vietos. Tu nori tik eiti. Tik keliauti. Savo gyvenimu. Kelias labai gražiai viską sudėlioja.

Tuomet suvoki, kad nesi vienas. Aplink tave sukasi Pasaulis: žmonės, vietos, situacijos. Kažkas kartojasi, kažkas keičiasi. Pameni, kai keliavai daug metų atgal Santjago de Compostela Keliu, ne kartą pagalvojai: o kad Lietuvoje būtų toks kelias. Tik panorėk ir atsirandaJ. Tada užlieja begalinis dėkingumas.

Prisimeni, kad žinia apie Camino Lituano nukrito tiesiog iš kažkur. Ji tiesiog atėjo.  Pajutai, kad i čia kažkada būsi. Nieko nedėliojai specialiai, nekūrei jokių planų. Tiesiog galiu pasidžiaugti, kad kartais moki gyventi taip, kad viskas vyktų tada, kada reikia. Kai atėjo laikas veikti, „permetei“ akimis puslapyje www.caminolituano.com puslapį, pažiūrėjai maršrutus ir... išėjai.

Ir čia, Kely, pameni, kad puslapyje buvo keletas logotipų: savivaldybių, asociacijos, dar kažkieno. Bet tik čia, savo patyrime suvoki, kad UŽ VISŲ ŠITŲ LOGOTIPŲ YRA  ŽMONĖS. Žmogus, atnešęs tą idėją į Lietuvą, žmogus ar žmonės ne tik svajoję, kaip ir tu, bet ir pradėję kurti bei sukūrę. Net nepajaučiau, kaip vidury kelio jiems nusilenkiau- praeiti šį kelią labai paprasta. Daug daugiau – atrasti ir sukurti.

Dėkingumas mane skraidina. Tiek gyvenime, tiek Kely. Išties... Net nepajaučiau, kaip nuėjau pusę šios dienos etapo. Mano tikslas- spėti į paskutinį autobusą, kuris vyksta iš Lazdijų į Vilnių.  Tačiau pusiaukelėje pamatau, kad būsiu daug greičiau. Tačiau oras neleidžia per daug atsipalaiduoti. Bet nesustoji mėgautis. Gyvenimu.

Oras...Net nežinau, kaip jis vadinasi: ar čia pūga, ar čia speigas, ar čia tirpstantis sniegas, ar jau lietus – greičiausiai viskas viename. Tačiau drėgmė persmelkia tavo rankas. Batai vėl sunkūs, kokius du kilogramus sveria. Pagalvoji, kad pirkai juos paskutinėmis senųjų metų darbo valandomis, paskutinę minutę. Gal ne visada paskutinės minutės kelionės pigiausios – pašmaikštauji sau. O ir kuprinė sunki – tikrai šv. Jokūbo kely buvo ... Ai, tada buvo pavasaris -  vienintelis palyginimas su Santjago de Compostela.  Ir staiga suvoki savo proto žaidimus...

Nes nieko negali lyginti nei su nieko. Tas, kas buvo vakar, jau nebebus šiandien. Kas akimirką mes tampame kitokie.  Kiekvieną akimirką daugiau suvokimo ir patirties. Jei tik eini. Savo gyvenimu. Savo keliu.

Nebuvo man nepraeinamų vietų šiame etape. Tačiau tik dėl to, kad jau ir galvoje nebuvo nepraeinamų vietų. Galėjau jausti, kaip išsivalė kūnas, galva, ir...siela...

Lazdijuose buvau dviem ar trim valandom anksčiau nei planavau. Tiesa, apie tai, kad vakar pažadėjau stabdyti kokį automobilį prisiminiau po kokių dešimties kilometrų, Toks, kaip pagunda, ir pravažiavo netolieseJ. Džiaugiausi, kad nesusigundžiau, kai pasiekiau Lazdijus. Ne, džiaugiausi ir tą pačią akimirkąJ.  Tiesa, pamačius Lazdijų namų stogus iš tolo, maniau, kad susišildysiu arbata kavinėje netoli autobusų stoties ar joje. Tačiau mano nuostabai, stotis buvo uždaryta. Tačiau čia, kaip išganymas, stovėjo autobusas.

-          Ar jūs į Kauną važiuojate? – tik nesakykit ,kad iš Kauno tyliai bėgau įvykiams už akių.

-          Į Kauną – matyt juokingai atrodžiau ir vairuotojui ir keleiviams, nes žvilgsniai jų varstė: kam ta liemenė ryški, kam tokio dydžio kuprinė?

-          Tuoj, pasidėsiu kuprinę ir sumokėsiu.

Po minutės, įkvėpusi šilumos ir pasidėjusi naštą grįžtu pirkti bilieto.

-          Bet mes čia truputį aplinkui važiuojam.

-          Koks skirtumas-, vis tiek Kauną šiandien pasieksit! -  vėl keistai atrodžiau,  nes kitiems greičiausiai yra skirtumas, kaip grįžti namo.

Man nebuvo. Ir nėra. Pardedi gyventi taip, kad visas Pasaulis tau gali būti namai....

CAMINO LITUANO – 6- TA DIENA. NAMAI. IR KELIAS. Ten, kur jungiasi praeitis – dabartis – ateitis.

Tokie mieli ir jaukūs- dar jaukesni nei buvo. Tylu, ramu ir tyra. O viduje... Tuščia. Niekas neįeina, niekas neišeina. Jokių minčių, jokių galvojimų...

Grįžti į šios nakties sapną. Ir ten keliavai. Tik kelias buvo kitoks, nors aiškiai žinai, kad tas pats. Nakties kelyje buvo daug durų. Durys atsiverdavo, tu įžengdavai į to kelio atkarpą, pereidavai ją, durys užsidarydavo ir ten, toliau, laukdavo kitos. Prieidavai, atidarydavai ir vėl keliaudavai. Juo toliau, juo daugiau lengvumo ir šviesos.

Taip ir gyvenime. Nuolat keliaujame etapais. Atidarome duris, įsileidžiame žmones. Kuriame santykius ir įvykius. Su kažkuo keliaujame toliau, kažką paliekame. Kažkas mus palieka...

Kelyje visa tai suskamba kitaip. Kelyje tuos etapus pakartoji. Daug paprasčiau ir priimtiniau.  Jei čia jau temsta, tu nesipriešini ir nerodai savo kaprizų: dar palauk, pabūk ar neateik. Tiesiog priimi tai ir žinai, kad po nakties bus aušra. Keliaudama imi suvokti, kaip užsibūdavai... santykiuose ar situacijose.  Bandei apginti savo tiesą ar supratimą. Tačiau tai, kas eina iš tavęs tikra, ginti nereikia... O tos situacijos, kai  bandydavai kontroliuoti. Bet ar galima sukontroliuoti saulę? O jei imtum ir nekontroliuotum?  Nenorėtum nieko pakeisti. Kituose, ne savyje...

Taip, kaip Kelyje nekeitei šunų lojimo. Tiesiog taip vyko. Pradžioj džiaugdavaisi išgirdusi jų lojimą- tai ženklas, kad netoli gyvena žmonės, jeigu kąJ.  Paskui leisdavai sau įsivaizduoti, kad įžengi į kažkieno karalystę, o šunys praneša apie tavo atėjimą. Gražus buvo tas įsivaizdavimas Tu  čia gali būti visokia: gal tik pakeleivė, gal atnešei kokią žinią, gal atėjai čia pagyventi, gal tiesiog į svečius... pas karalių.....  Vėlgi, visur tik mūsų pasirinkimas. Mes juk ir svajones pasirenkame.

Grįžtant prie šunelių temos....Dar vėliau pastebi, kad jie išbėga, tave pasitinka, tu pasikalbi su jais ir jie nubėga savo keliais. O tu eini savo. Net nepastebi, kaip tu susidraugauji. Ne, ne tik su šunimis. Su viskuo, kas yra aplink.

Einant Keliu tavyje APISGYVENA nuostabi būsena: kažko atsiprašai, kažkam atleidi ... Priimi taip, kaip yra ir... viską palaimini....

Ir pajauti, kad tavyje nelieka jokių ribų. Tampi beribis - gera išgyventi tą jausmą!

 Todėl grįžus iš Kelio, kalbos apie orą tampa kaip ir beprasmėmis. Ar verta kalbėti apie tai, ko negali pakeisti? Ar reikia pakeisti? Gal geriau priimti taip, kaip yra.?

Grįžusi sulaukiau daug klausimų:

Kiek svėrė mano batai ir kuprinė iš tiesų? :-). Kelyje rodėsi, kad batai sveria 2 kg, o kuprinė 20.  Grįžus knietėjo pasverti, tą ir padariau. Batai -1 kg (lengvesnių paskutinę senųjų  metų dieną negavau), kuprinė- 11 kg. Taigi, čia pasitvirtina sena gera tiesa: ne viskas yra taip, kaip atrodo.

Kodėl žiemą?

Kelias tiesiog pasikviečia. Kartais žmonės mėgsta sakyti: dar neatėjo laikas. Dažnai man tai nuskamba, kaip pasiteisinimas. Mes, žmonės,  mėgstam atidėlioti. Ir aš taip pat. Bet dažniau mėgstu veikti. 

Taip pat skaitau ženklus. Atėjo žinia apie kelią man, panešiojau savyje. Jei apsigyveno, vadinasi,  - mano.  Taip atsitiko ir šįkart. Nors buvo daugiau sudedamųjų.

Negaliu pasakyti, kad „rinkausi“ žiemą.  Paskutinius du mėnesius buvo daug darbų ir situacijų, kurios susidėjo į „galvą ir į kūną“ (kaip aš mėgstu sakyti), todėl norėjosi išsivalyti.  Įdomu tai, kad gydytojai  (su didžiausia pagarba jiems) buvo jau „nurašę“  ir prirašę ropelių... Leidau sau pabandyti gyventi be jų.  Man Kelyje neprireikė. Nenaudojau aš jų ir tuos du mėnesius, bet Kelyje pasitraukiau nuo buvusių situacijų... Tiesiog viskas susidėliojo.  Praeityje ir į priekį. Dabar ir vėl drąsiai galiu sakyti, kad viskas priklauso nuo mūsų pačių: nuo mūsų mąstymo, nuo mūsų minčių, nuo mūsų veiksmų. Grįžus kūnas tapo lengvesnis visom prasmėm.

Taip pat viduje jaučiau, kad vienas gyvenimo etapas baigiasi ir prasideda kitas, todėl norėjosi jį pradėti šviesiai, gražiai ir lengvai. Šernų kriuksėjimas sausio 1-ąją, Kiaulės metais, buvo geras, visa tai patvirtinantis ženklas.

Tiesiog, TAI ĮVYKO DABAR.

 Beje, po Santjago de Compostela dažnai darydavau trumpalaikius „žygius“ būtent sausį, kai daugiau išbandymų J.  (juk paprasta keliauti, kai gamtos sąlygos palankios). Tam, kad „neužmigčiau ant laurų“, kad prisiminčiau ir pasitikrinčiau: ar esu tas, ką kalbu žmonėms konsultacijose ir seminaruose. (info apie tai www.sveskgyvenima.lt) . Iš Kelio  - iš suvokimų ir patirties- parsinešiau daug suvokimų sau ir žmonėms. Todėl į savo veiklą grįžtu atsinaujinusi.

Kodėl tiek etapų?

Vėlgi, taip susidėliojo. Aš nieko prieš trumpalaikius – dienos, dviejų žygius. Tačiau norint išsivalyti ar išgryninti savo mintis, jausmus, norus, palikti nepalankias situacijas ir lūkesčius praeityje, mano manymu, reikalingas ilgesnis kelias. Pradžioj tu keliauji „sunkume“ (o išties labai gražiuose dalykuose), kur „prasisuka“ daug tavo gyvenimo įvykių, o paskui – man tai vyko trečią Kelio dieną- tu eini  link viso Pasaulio priėmimo. Jei pirmas dienas nesupratai: ar kojos tave neša, ar tu jas neši, tai po to VISKAS tampa Vientisa.

Kelyje gimė mintis: REZULTATAS MYLI NUOSEKLUMĄ.

Ar bus tokių kelionių ir kitiems/ su kitais? Kur keliausi toliau?

Aš nežinau, kas bus. Neturiu jokių lūkesčių. Bet rekomenduoju visiems šį Kelią (daugiau info www.caminolituano.com ) Tai yra daugiau nei Camino Lituano. Tai yra vidinė kelionė.  Galbūt, gims mintis ir laikas nueiti drauge su kitais. Tačiau aš vis tik labiau už ėjimą/buvimą su savimi. Tam, kad neišbarstytume savęs pokalbiuose. Tam, kad pasitikrinčiau ir patvirtinčiau: taip, aš galiu vienas/viena iš/gyventi. Tam, kad galėtume susitikti su „tikruoju aš“. Tam, kad...patirtume... tai, kas yra „mano“.

Labai svarbu (ne tik šiame Kelyje) turėti intenciją – ko aš einu? Kam aš einu? Koks šio Kelio tikslas? Tada atrandame daug daugiau nei tikėjomės.

Anksčiau sakiau, kad yra trys kelionės, pakeitusios mano gyvenimą: Santjago de Compostela, Gruzija, Indija. Tai dabar drąsiai pridedu Camino Lituano. Kelias, kuris pakeis tavo gyvenimą!

O toliau? Kelionė į Indiją. Kovo mėnesį. Kviečiu prisijungti. Tai nebus komercinė kelionė, iš kurios siekiama užsidirbti. Tačiau tai, ką gausite Indijoje, nenusipirksite už jokius pinigus.

Kodėl viena keliavai?

Dėl to, kad mėgstu išlaikyti pusiausvyrą tarp buvimo su kitais ir buvimo su savimi. Mėgstu vaikščioti nuo vieno prie kito. Atsargiai. Tarsi lynu..  Paskutiniu metu buvo LABAIi daug bendravimo. ..Todėl norėjau pailsėti, kad ...

 VĖL NORĖČIAU GAUSOS: žmonių, susitikimų, pokalbių ir buvimo, kuriuos paskui vėl galėčiau nusinešti į vienatvę...

Juk taip gera BŪTI TUO, KAS ESI.

 

Gruzija 20180815-22

Gruzija 2018 03 02 - 08

SveskGyvenima.lt @ 2011
sprendimas: beeNet.lt